Baltų tikėjimo sąmprata
Kokie būdingiausi Romuvos religijos bruožai ir kaip juos pažinti?
Romuvos tikėjimas - prigimtinis lietuvių ir kitų baltų tikėjimas. Iki šiol jis glūdi kiekvieno širdyje ir savimonėje. Kai žmogus jaučia stiprų ryšį su gimtąja žeme, su protėviais, su gamta, jis anksčiau ar vėliau suvokia, jog šis ryšys ypač šventas. Toksai šventumas atveria religinio išgyvenimo galimybę.
Romuvos "Tikėjimo pagrinduose" sakoma:
Bendruomenė tęsia prigimtinio senojo baltų tikėjimo (toliau - baltų tikėjimo) tradicijas, siekia santarvės ir darnos su Dievu ir Dievais, su protėviais, gamta ir žmonėmis, iškelia gamtos, kaip akivaizdžiausios dieviškumo apraiškos, šventumą, ugdo baltų tradicinį dorovinį gyvenimo būdą, savą kelią dieviškumo link, sukurtą per daugelį amžių.
Baltų tikėjimas gerbia tradicines ir kitas valstybės pripažintas religijas.
Bendruomenės tikėjimo šaltinis yra nenutrūkstama baltų dvasinė tradicija. Kaip medis jėgų semiasi iš Žemės gelmės, taip ir Romuvų nariai (romuviai) dvasinės patirties ir stiprybės semiasi iš senųjų giesmių, sakmių, padavimų, papročių, iš viso savo protėvių palikimo.
Baltų tikėjimas vienija visus tikinčiuosius - gyvuosius ir mirusiuosius. Romuviai tiki, kad mirtis yra dėsningas gamtos virsmas, kad mirštant kūnui siela gali išlikti pereidama į kitą pavidalą.
Šventumas yra Pasaulio gyvybės tobuliausia savybė, viską suvienijanti, sutaikanti ir atgaivinanti. Šventumą kuria dieviškos jėgos. Dieviškumas reiškiasi gamtoje ir kasdieniniame gyvenime.
Pagrindinis romuvio bruožas yra pagarba dieviškajai kuriančiajai galiai gamtoje ir žmoguje. Baltų tikėjimo atsparos yra darna ir dora. Siektinos romuvio vertybės - teisingumas, darbštumas, sugebėjimas sugyventi su kitais žmonėmis ir Pasauliu.
Romuviai švenčia kalendorines, šeimos, tautines ir kitas šventes. Religinės apeigos atliekamos gamtoje, bendruose arba namų alkuose, šventyklose ir kitose viešose vietose.
Baltų tikėjimo šaltinis - gyvoji nenutrūkstama, nerašytinė dvasinės praktikos tradicija. Senosiose liaudies dainose, pasakose, padavimuose, papročiuose ir kitame protėvių palikime tebėra jos apraiškų.
Baltų dvasinės kultūros esmę ir savitumą parodo kertiniai žodžiai - sampratos. Tai - dievas, deivė, amžinumas, bičiulystė, darna, dora, romuva, ramybė, šventybė, skalsa, skaista, malda, talka, laimė. Senoji jų reikšmė geriausiai išreiškia prigimtinės pasaulėjautos ir religijos esmę. Tačiau kai kurių šių žodžių prasmę iškraipė naujos religijos ir įvairios kultūrinės įtakos.
Dievai
Šiuolaikinių romuvių - baltiškojo tikėjimo tęsėjų - ryšys su Dievais remiasi tradicija ir asmenine patirtimi. Svarbiausi ir labiausiai lietuvių gerbiami:
Dievas, (Praamžius, Sotvaras)– dangaus, šviesos dievas, kūrėjas,
Laima - likimo ir gimimo deivė,
Perkūnas - ugnies ir teisingumo dievas,
Žemyna - žemė motina.
Lietuviams būdingas santūrus, bet artimas bendravimas su Dievais (kreipiamasi į "Dievulį", "Žemynėlę" ir pan.). Dievai gali būti suprantami ir kaip vienos Dieviškosios valios - pasaulį kuriančios jėgos - apraiškos: "Dievo sūneliai","Deivės dukrelės" arba, kaip sako Rytų išminčiai, "Dievas yra ugnis, o Dievai - liepsnos". Dievai ir Deivės pagal mūsų senąsias tradicijas dažnai susiję su tam tikra vietove, su vietiniais papročiais, istoriniais įvykiais.
Dievų buvimas, jų prigimtis yra paslaptis. Tautosakoje ne kartą perspėjama, kad esti šventų dieviškų reikalų, todėl ne visas paslaptis leidžiama pažinti. Dievai ir žmonės suranda vieni kitus bendrų pastangų dėka. Mes galime stebėti ar nujausti jų apraiškas. Supratimą apie Dievus galima pasiekti tik per dvasinę patirtį, atliekant apeigas. Žmonės dažnai pasirenka bendravimą su artimesniu ar labiau mėgiamu Dievu. Kiekvienas žmogus gali rasti savo kelią į dieviškumą. Turime nemaža pasakojimų ir prisiminimų apie tai, kad kai kurie žmonės melstis ar kalbėtis su Dievais eidavę į mišką. Taip elgiasi iki šiol ne vienas lietuvis.
Ne vien Dievai įtakoja ir lemia žmogaus būtį ir gyvenimą. Žmonės visada stengėsi veikti su Dievais drauge. Daug reikšmės turi paties žmogaus elgsena ir apsisprendimas. Dievų dalyvavimas kiekviename gyvenimo veiksme visai nebūtinas. Žmogus pasitiki savo sugebėjimais ir žmogiškomis galiomis, todėl svarbu, kad ir patys žmonės darniai sugyventų ir bendradarbiautų.